2017 m. gegužės 27 d., šeštadienis
  
Radviliškio rajono savivaldybės
administracija
Biudžetinė įstaiga
Juridinių asmenų registras
Įstaigos kodas 188726247
Aušros a. 10, 82196
Radviliškis
Tel. (8 422) 69 003, faksas (8 422) 69 000
El. paštas - informacija@radviliskis.lt
Mokinių rašiniuose – 450-ąjį jubiliejų švenčiantis RadviliškisSpausdinimo versija

Balandžio mėnesį Vaižganto gimnazijos lituanisčių Jurgitos Plukienės ir Gražinos Pilypienės iniciatyva  Radviliškio rajono savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų centro Suaugusiųjų ir jaunimo neformaliojo ugdymo skyrius organizavo rašinių konkursą „Mano miestas – Radviliškis“, skirtą Radviliškio miesto 450-ajam jubiliejui. Pasak konkurso organizatorių, svarbiausias konkurso tikslas – domėtis savo miestu, branginti jį kaip vieną svarbiausių pamatinių vertybių. Darbus konkursui pateikė 23 2–12 klasių mokiniai. Apie gimtąjį miestą rašė Vaižganto, Lizdeikos gimnazijų, Gražinos, V. Kudirkos pagrindinių mokyklų mokiniai.  

Mokinių rašinius apie gimtąjį miestą vertino komisija, kurią sudarė Radviliškio rajono švietimo įstaigų lituanistai ir pradinių klasių mokytojai. Vertinant darbus, dėmesys buvo kreipiamas į kūrybiškumą, originalumą, meninę raišką.

2–4 klasių grupėje pirmoji vieta skirta V. Kudirkos pagrindinės mokyklos 4 klasės mokinei Austėjai Kniškaitei, antroji – Kudirkos pagrindinės mokyklos 4 klasės mokinei Dovilei Janušonytei. Jų mokytoja – Diana Muraulienė. Dvi trečiosios vietos kirtos tos pačios mokyklos ketvirtokams Daliui Narakui ir Emilei Jazdauskaitei, jų mokytoja – Violeta Čižikienė.

5–8 klasių grupėje I vieta skirta Aušrelės Mackevičienės mokiniui Nojui Jokūbaičiui, Gražinos pagrindinės mokyklos šeštokui, II vieta atiteko Rokui Mickui, V. Kudirkos mokyklos penktokui (mokytoja – Jovita Brunienė), III vieta skirta Gražinos pagrindinės mokyklos šeštokui Augustui Pakosui (mokytoja – Danguolė Juodžbalienė).

9-12 klasių grupėje 5–8 klasių grupėje I vieta skirta mokytojos Ritos Šimkuvienės mokiniui Joeliui Verdingui, Lizdeikos gimnazijos 4 klasės gimnazistui, II vieta atiteko Vėjui Špakauskui, Vaižganto  gimnazijos I klasės gimnazistui (mokytoja – Gražina Pilypienė), III vieta skirta Lizdeikos gimnazijos 3 klasės gimnazistei Tomai Visockytei (mokytoja – Gitana Abromikienė).

Kviečiame susipažinti su nugalėtojų rašiniais.

Mano gimtasis Radviliškis

Kiekvienas žmogus turi savo gimtąjį miestą ar kaimą. Mano gimtasis miestas yra Radviliškis. Aš labai džiaugiuosi, kad gyvenu jame. Nes tai puikus mažas rajoninis miestelis. Čia žmonės pažįsta vieni kitus, bent jau iš veidų. Čia nėra plačių, judrių gatvių, bulvarų, o tik siauros jaukios gatvelės. Čia nėra tiek daug dūmų ir triukšmo, kaip didmiesčiuose. Todėl jis man labai ir patinka.

Tikiu, kad Radviliškis plėsis ir kažkada pateks į didžiausių miestų sąrašą.

Gal aš Radviliškyje negyvensiu visada, bet visada jį turėsiu savo širdyje. Juk nė vienas žmogus nežino, kur gyvenimo vėjai nupūs jo likimą...

Austėja Kniškaitė, Radviliškio Vinco Kudirkos pagrindinė mokykla, 4a klasė

Miestas, kurį myliu

Radviliškis – miestas šiaurinėje Lietuvos dalyje, Šiaulių apskrityje. Jis yra mano mylimas kraštas, nes aš čia gimiau ir gyvenu iki šiol.

Radviliškyje yra geležinkelio stotis. Čia galima pamatyti daug pravažiuojančių traukinių.  Mūsų mieste yra net kelios mokyklos: Lizdeikos ir Vaižganto gimnazijos, Gražinos pagrindinė mokykla ir Vinco Kudirkos pagrindinė mokykla, kurią aš lankau. Prie jos yra stadionas, netoli mokyklos stato baseiną. Radviliškyje yra bažnyčia, šalia jos stovi architektūrinis paminklas – senosios bažnyčios medinė varpinė. Radviliškyje yra gražus parkas, jame vaikų žaidimų aikštelė. Šalia galima rasti ir treniruoklius, kuriuose treniruojasi didesni vaikai ar suaugusieji. Dažnai ten matau sportuojančias močiutes. Man taip gražu! Kartais pagalvoju, kai aš pasensiu irgi čia ateisiu.

Parke arba Radvilų gatvėje kiekvienais metais vyksta miesto šventė. Man labai patinka koncertai ir pramogos. Radviliškyje yra Kultūros rūmai, ten vyksta visokie renginiai. Mano mieste yra kavinių, parduotuvių, turgus. Man labai patinka kavinėse pasėdėti su draugėmis ir suvalgyti gardžią porciją ledų.

Aš labai myliu savo miestą. Jeigu užaugusi kur nors išvažiuosiu mokytis, būtinai į jį sugrįšiu.

Dovilė Janušonytė, Radviliškio Vinco Kudirkos pagrindinė mokykla, 4a klasė

Mano Radviliškis

Mano šeima gyvena Radviliškyje. Mes dviese su broliu Ignu lankome V. Kudirkos pagrindinę mokyklą. Mūsų miestas yra šiaurinėje Lietuvos dalyje netoli Šiaulių. Radviliškio pavadinimas yra kilęs iš kadaise garsių  bajorų Radvilų pavardės. Mano gimtasis miestas  garsėja svarbiu ir dideliu geležinkeliu, kur dirba daugybė žmonių. Miesto meras yra Antanas Čepononis ir rūpinasi, kad miestas gražėtų ir būtų smagu čia gyventi. Mūsų miestas turi herbą ir vėliavą.

O už plento yra didelis ir naujas Eibariškių mikrorajonas. Ten pastatyta daug daugiabučių ir nuosavų namų, darželis „Eglutė, parduotuvių ir kitokių pastatų. Eibariškėse yra gražiai sutvarkytas tvenkinys ir aplinka, kur galima pasimaudyti ir pasivaikščioti, pažaisti. Mūsų šeimai patinka gyventi Radviliškyje.

Sveikinu savo miestą su 450 metų gimtadieniu.

Dalius Narakas, Radviliškio Vinco Kudirkos pagrindinė mokykla, 4b kl.

Mano gimtasis miestas

Aš esu tikra radviliškietė, nes gimiau ir mokausi Radviliškyje. Tai mano gimtinė. Radviliškis yra visai netoli Šiaulių, bet toli nuo Vilniaus ar Kauno.  

Mūsų mieste yra labai gera ir didelė Sporto arena. Čia vyksta daug įvairių varžybų ir kitų renginių, o mes, kudirkiečiai,  visada sportuojame per kūno kultūros pamokas ir labai džiaugiamės tuo. Mūsų mokyklos sporto komandos varžybų metu dažnai iškovoja daug įvairių medalių.

Dar man labai patinka įvairios miesto šventės, kai miestas pasipuošia gražiai, visos mokyklos ir kitos įstaigos eina išsirikiavę gražiai per miestą, groja muzika, skraido lėktuvai ir mojuoja sparnais visiems. Paskui būna koncertai ir mus linksmina Lietuvos žvaigždės - dainininkai. Veikia įvairios mugės, atrakcionai, batutai ir kitokie malonumai, žaidimai. Štai toks mielas yra mano miestas.

Su 450 -uoju gimtadieniu, mano gimtasis mieste!

Emilė Jazdauskaitė Radviliškio Vinco Kudirkos pagrindinė mokykla, 4b kl.

Mano miestas – Radviliškis

Mažas berniukas iš geltonų plytų namelio vaikštinėjo gimto miesto gatvelėmis. Daug ko jis apie tą miestą nežinojo. Apie miestą, kurio pavadinimas siejamas su bajorų Radvilų pavarde. Apie nuostabų miestą, įsikūrusį šiaurinėje Lietuvos dalyje.

Kiekvieną rytą berniuką pažadindavo keistas garsas, primenantis nejaukų dundesį. Monotoniškas garsas jam ėmė patikti. Vieną dieną berniukas mažomis kojytėmis nutipeno pažiūrėti, kas skleidžia tuos keistus garsus. Dar nepriėjęs prie senovinės geležinkelių stoties pastato, vaikas išvydo garsiai lekiantį traukinį su daugybe vagonų. Apėjęs stotį, šviesiaplaukis pamatė juodą kaip anglis garvėžiuką. Tik jis tylėjo, tarsi saugodamas kažkokias praeities paslaptis. Berniukas grįžtelėjo atgal ir pamojo viesulo greičiu dundančiam traukiniui. Viskas aišku, Radviliškis ypatingas savo traukinių garsu.

Miestas ištįsęs palei traukinių bėgius. Berniukui apeiti visą miestą per vieną dieną bus sunku, gal net neįmanoma. Todėl pasuko į miesto centrą, kurį kartu su mama yra daug kartų apvaikščioję, Tiesa, pasiekus centrinę gatvę, iš vaikiškų batelių teko iškratyti akmenukus, juk vyksta remontas ir įprastinis skvero vaizdas pasikeitė neatpažįstamai. Tačiau Nikės skulptūra primena, kad tikrai tai skvero vieta. Perėjęs aikštę, vaikas nužingsniavo parko link. Skulptūros, suoleliai, žaluma- taip miela ir traukia pailsėti. Prisėdo vaikas ir susimąstė apie tai, kad dar daug vietų reikės ateityje aplankyti. Juk miestas didelis ir įdomus. Tik kitą kartą į ekskursiją pasikvies draugus. Ir žingsniuos mažos pėdutės ilgai ilgai, kol pavargs.

Nojus Jokūbaitis, Radviliškio Gražinos pagrindinė mokykla, 6b klasė

Mano miestas – Radviliškis

Radviliškis - senas, garbingą istorinę praeitį skaičiuojantis geležinkeliečių miestas. Kartais susimąstau, koks aš laimingas, kad gyvenu Radviliškyje. Čia gimė ir augo mano mama, čia gyveno, dirbo ir palaidoti mano seneliai, proseneliai. Čia mano namai, čia aš mokausi ir gyvenu. Argi tai ne puiku?

Radviliškis-geležinkeliečių sostinė. Čia kasdien dunda  lokomotyvai, tempiantys šimtus vagonų. Jų skleidžiami garsai jau turbūt įprasti kiekvieno miestiečio ausiai. Magistraliniu keliu švilpiantys sunkvežimiai ir lengvieji automobiliai  irgi nebestebina miestiečių. Tokį miestą aš pažįstu šiandien.

Kartu su mama esame aplankę nemažai ne tik Lietuvos, bet ir Europos miestų. Buvau ir didmiesčiuose, ir nedideliuose miesteliuose. Kiekvienas iš jų savaip gražus ir įdomus. Nors keliauti ir pamatyti kažką nauja yra labai malonu, tačiau grįžti į savo gimtinę yra nepakartojamas jausmas. Juk lietuvių patarlė byloja: „Visur gerai, bet namuose geriausia“. Kelionėse lyginu savo miestą su kitais ir galiu pasakyti, kad man jis yra pats jaukiausias ir gražiausias .

Aš esu mažasis radviliškietis, todėl nelabai įsivaizduoju, kaip miestas atrodė, pavyzdžiui, prieš trisdešimt metų, bet šiandien žinau, kad gimtinė pasikeitė ir išgražėjo. Per didžiąsias metų šventes ji apsirengia nepaprastais šventiniais rūbais. Per Šv. Kalėdas čia pradeda veikti Kalėdų senelio kiemas, suspindi žaliaskarė eglutė, stebuklingi žibintai, ima puškuoti šventinis spalvotas garvėžiukas. Visa tai sukuria labai jaukią ir šventinę nuotaiką. Na, o prieš Šv. Velykas Radviliškio centras pasipuošia milžiniškais dekoratyviniais kiaušiniais, kurie miestiečiams primena artėjančias šventes, pavasarinį atgimimą. Aš taip pat ruošiuosi šiai šventei, tad prie savo namų kasmet puošiu Velykų medį.

O kuo ypatingas Radviliškis vasarą? Nuostabiausiu metų laiku mūsų akis džiugina daugybė įvairiausių gėlių kompozicijų. Taigi miesto veidas keičiasi ne tik šventiniu laikotarpiu. Čia renovuojami pastatai, naujomis trinkelėmis klojamos gatvės, kuriamos laisvalaikio ir poilsio zonos džiugina ir jaunus, ir senus. Aš tikiu, kad ateityje mano gimtasis miestas tik dar labiau gražės.

Po daugelio metų, kai būsiu subrendęs ir išsilavinęs vyras, aš svajoju gyventi, dirbti savo gimtajame mieste, Radviliškyje, tapti meru ir dar labiau rūpintis savo miestu. Norėčiau, kad čia smagiai ir saugiai augtų vaikai, patogiai gyventų jų tėveliai, kad būtų daug žalumos. Aš norėčiau kartu su kitais kurti Radviliškio istoriją, garsinti jį, kad ateinančios kartos mus prisimintų už gerus darbus, nuveiktus savo miestui. Tikiu, kad visos svajonės kada nors išsipildo, tik reikia jomis labai tikėti.....

Rokas Mickus, 5a klasė, Radviliškio Vinco Kudirkos pagrindinė mokykla

Mano miestas – Radviliškis

Prieš kelias dienas internetu susipažinau su nauju draugu Roku. Jis iš Klaipėdos. Klaipėda – gražus miestas prie jūros. Ten kartais vykstame vasarą. Esu aplankęs ir delfinariumą, ir jūrų muziejų. Buvau ir jūros šventėje. Rokas paprašė papasakoti apie savo miestą, nes Radviliškyje jis nėra buvęs ir nieko apie jį nežino. Taigi pradėjau savo miesto pristatymą...

Mano žiniomis, Radviliškis įkurtas 1567 metais ir šiemet švęs 450 metų jubiliejų. Ta proga mieste bus rengiama šventė, į kurią kviečiu atvykti ir tave, drauge. Miesto pavadinimas kilęs iš bajorų Radvilų giminės, kuri valdė Radviliškį.

Radviliškis garsėja savo geležinkeliu. Dauguma keleivių bei krovinių pervežimo maršrutų driekiasi per Radviliškį.

Tai nedidelis miestelis šalia Šiaulių. Kiekviena gatvelė šiame mieste man žinoma, jei nepraėjau ja, tuomet praskriejau dviračiu. Šiame mieste aš gimiau, čia lankiau darželį, jų pas mus trys.

Dabar mokausi Gražinos pagrindinėje mokykloje. Mokyklų turime penkias. Mieste prieš kelis metus buvo pastatyta sporto arena, čia dažnai nubėgu pažiūrėti varžybų. Šalia – naujas, gražus stadionas. Šiuo metu vyksta baseino statybos.

Miestą puošia parkas, jame laiką leidžia ir vaikai, ir suaugę, ir senyvo amžiaus žmonės. Čia tarp medžių driekiasi takeliai, kuriais mielai vaikštinėja seneliai, jaunimas smagiai mėto kamuolį, sportuoja ant treniruoklių, vaikai krykštauja laipiodami ant karstyklių, supasi ant sūpynių.

Pats miesto centras ryškus, tvarkingas. Vasarą jis ypač pražysta. Smagu tiesiog atsisėsti centre ant suoliuko ar paėjėti gatve. Balta miestelio bažnyčia puošia centrinę miesto dalį, šalia dideli, raudoni Kultūros rūmai.

Turi radviliškiečiai ir ežerų. Vos keli kilometrai nuo miesto ir atsiduri prie nuostabaus Arimaičių ežero su nepakartojama gamta. Smagu čia ir vasarą, ir žiemą. Įrengtos pavėsinės stovyklaujantiems, sūpynės vaikams, smėliu nupilti krantai ir pušų apsuptis.

Jei važiuotum į kitą Radviliškio pusę, atsidurtum prie Gudelių ežero, čia taip pat šaunu...

Radviliškio rajone yra daug dvarų. Žymiausias jų Burbiškių dvaras, kuriame kasmet vyksta tulpių žydėjimo šventė, tai graži šventė, sukviečianti minias žmonių pasigrožėti žydinčių tulpių žiedais.

Tikiuosi, šiek tiek supažindinau tave su savo miestu, o jei ko nepapasakojau, būtinai parodysiu, nes tikiu, kad aplankysi mane greitu laiku.

Augustas Pakosas, Gražinos pagr. mokyklos 6c klasės mokinys

„Radviliškis, žvirbliai ir aš“

Nors jau aštuoniolika metų mindau Radviliškio žemę, nė karto, nė vieno vienintelio kartelio nemačiau suodinų žvirblių, apie kuriuos tiek daug kažkada buvo kalbama. O juk per beveik penktadalį amžiaus turėjo nors vienas išsipurvinęs paukštelis virš mano galvos praskristi. Tačiau kodėl jųjų nematyti? Gal jie slepiasi? Gal jiems gėda prieš gimines kituose kraštuose? To niekas niekada nesužinos. Netgi ornitologai.

Pradėjęs nuo dangiškų dalykų, noriu nusileisti žemiau, o ir visai nutūpti ant radviliškietiškos  žemelės ir papasakoti, kaip žmonės čia gyvena. Matau, kad kiekvienas Radviliškio miesto gyventojas vienaip ar kitaip yra susijęs su geležinkelio infrastruktūra. Vieni girdi, kaip geležiniai vagonų ratai trinasi į metalinius bėgius, kiti tuos bėgius prižiūri ar remontuoja garvežius bei vagonus, treti tiesiog važiuoti ar pėstute kasdien kerta šią svarbiausią mūsų miesto kraujagyslę. Tie bėgiai, besitęsiantys per visą miesto ilgį, ir jais riedantys traukiniai mums yra taip gyvybiškai reikalingi ir svarbūs, kaip arterijos ir kraujas žmogaus organizmui. Dieną naktį nenutyla traukinių dundėjimas. Kiti galvoja, esą tai turėtų varginti, tačiau tikram radviliškiečiui tai yra ne paprastas triukšmas, o galios, stiprybės ir net nusiraminimo šaltinis. Žmogus pasižiūri, pasiklauso bevažiuojančių į Rytus ar Vakarus vagonų ir jam iš karto pasidaro lengviau gyventi. Šalia tiek arklio galių turinčių monstrų, kurie velka jiems užkrautą naštą šimtus ar net tūkstančius kilometrų, žmogus pasijunta neįsipareigojęs ir laisvas. Laisvas it žvirblis.

Ir vėl paukščiai... Ir ne šiaip, juk vienas iš Radviliškio simbolių – žvirbliai. Net paminklas jiems stūkso. O žmogui pasijusti paukščiu tikriausiai vienintelė visame mieste vieta yra tiltas per geležinkelį. Tu užlipi ant jo ir pajunti gaivų, kartais netgi šaltoką vėjelį, žvelgi į nusidriekusią panoramą, kur šviečia begalė galingų žibintų, tarsi dangaus žvaigždės būtų nusileidusios ant žemės, stebi riedančias traukinių gyvates, įsiklausai į jų švilpesį ir supranti, kad gimei ir visą gyvenimą liksi RADVILIŠKIEČIU.

Joelis Verdingas, Radviliškio Lizdeikos gimnazija, 4A klasė

Legenda apie Radviliškio miesto atsiradimą

Vieną kartą, 1567 metų pavasarį, išėjo į tada dar bevardį mišką medžioti kiškių šauniausiasis tų laikų medžiotojas  Antanėlis. Jis ten ieškojęs kiškių dvi dienas, bet neradęs nė vieno, pasiklydęs, išalkęs tiek, kad užkrimtęs rastų grybų susirgo – mat šių būta nevalgomų.

Po kelių dienų, šiaip ne taip atsigavęs, dideliame miške medžiotojas pamatė kiškį, betgi buvo mažai valgęs ir gėręs, tai net neturėjo jėgų nulaikyti arbaleto. Alkanas, nesumedžiojęs nė vieno kiškio, visiškai palūžęs Antanėlis susikūrė laužą ir liūdnai prie jo sėdėdamas laukė nakties. Galgi kita diena bus sėkmingesnė.

Tačiau tą vakarą jį ištiko dar viena nesėkmė – mūsų Antanėlio stovyklavietę aplankė vilkas. Medžiotojas, jį vos pamatęs, puolė lėkti neatsigręždamas: batai strigo purve, naktį, nematydamas, kur lekiąs, susidraskė savo drabužius. Bėgęs bėgęs, uždusęs, o kai sustojo, pamatė didžiulį ąžuolą – į jį įsikabarojęs galėjo matyti visą mišką. Antanėlį užbūrė nuostabiausias vaizdas, jis matė, kaip virš galvos skrenda sakalai, o ausis pasiekė lakštingalų giesmės ir genių kalenimas. Užburtas gamtos vaizdų, garsų ir kvapų atsigavo, sutvirtėjo ir išsiropštęs iš ąžuolo bandė grįžti atgal į stovyklavietę. Antanėlis būdamas nuovokus medžiotojas, atsekė savo pėdsakus iki stovyklavietės. Deja, neberado ten nei savo daiktų, nei svarbiausiojo palydovo – arbaleto.

Nebeliko nieko kito, tik patraukti Šiaulių pusėn – į savo namus. Mišką, kuriame tiek daug patyrė ir išgyveno, pavadino savo vardu – Antaniškiais. Išėjęs iš jo buvo labai laimingas, bet paėjęs porą kilometrų prisiminė, kad grįžta į namus be arbaleto. Taip pyktelėjo ant savęs, kad nusprendė nebegrįžti į Šiaulius - juk tai būtų didžiulė gėda visai šeimai!

Tad nusprendė pasistatyti namelį is miško rąstų. Ilgainiui čia atsirado ir daugiau gyventojų, o Antanėlis prisiminęs visus nuotykius nusprendė gyvenvietę pavadinti RADAU VILKĄ, po keliasdešimt metų kai Antanėlio nebeliko, gyvenvietės vardas buvo kiek pakeistas ir pervadintas į RADVILIŠKĮ.

Vėjas Špakauskas, Radviliškio Vaižganto gimnazija, 1A klasė

Mano miestas – Radviliškis

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei ir nutiesus geležinkelį, pradėjo riedėti pirmieji traukiniai, kurie suteikė Radviliškio miesteliui pranašumo. Ji gyveno šalia geležinkelio mediniame name, todėl gerai žinojo, ką reiškia traukinių keliami garsai. Garvežių dundėjimas tapo josios gyvenimo ritmu. Jei ilgai įsivyraudavo tyla, manydavo, jog gyvenimas sustojo. Gal todėl jos sielos atgaiva tapo geležinkelio suoliukas, apneštas suodžiais, kur tarp garvežių raudoniu sutviksdavo vakarėjantis dangus.

Čia atsisėdusi pynė  jaunystės svajų vainiką, čia šalia prisėdo ir gyvenimo meilė, čia  planavo kartu ateitį. Būtent čia, geležinkelio stotyje, išlydėjo savo mylimą žmogų į karą. Čia tarp garvežių gausmo kiekvieną dieną laukdavo jo sugrįžtančio. Sėdėdavo vakarais ant  suoliuko, pakėlusi akis į žvaigždėtą dangų, kartais įsižiūrėjusi į  tolumas, ir  laukdavo.

Vieną lietingą ir perkūno dundėjimo kupiną dieną sulaukė telegramos - Jis nebesugrįš… Išbėgo basa per lietų prie savo suoliuko. Lietus plovė sūrius nuo ašarų skruostus, o su kiekvienu perkūno trenksmu vis labiau suskausdavo širdį. Atbėgo. Suoliukas tuščias. Matė, kaip iš atvažiavusio traukinio lipa džiūgaudami kareiviai, laimingi šūkauja juos pasitinkantys. O ji stovėjo atokiau, merkiama lietaus, tikėdamasi išvysti Jį. Visi išsiskirstė, o garvežys, skaudžiai sugaudęs, nusinešė visas svajones.

Prabėgo 60 metų. Pasiramsčiuodama lazdele nusprendė aplankyti geležinkelio suoliuką. Jį rado toje pat vietoje. Prisėdo. Raudonas dangus, traukinių gaudesys – viskas, rodos, taip pat kaip ir jaunystės laikais. Staiga atvažiavo traukinys, iš jo išlipo jaunas kareivis. Paėmęs ją už rankos įsodino į traukinį. Traukinys iš lėto pajudėjo... Regėjo save jauną, laimingą, tolumoje pamatė Jį kaip ir tada... Taip saulėlydžiui begęstant  paliko  savo gyvenimo peroną ir  jaunystės suoliuką, ant kurio jau sėdės kiti.

Laikui bėgant Radviliškis keitėsi, modernėjo technologijos: garvežiai buvo keičiami šilumvežiais. Dabar prieš geležinkelio stotį stovi paminklas – restauruotas garvežys, kadaise bėgiais riedėdavęs į tolimas šalis. Žaisminga perono detalė – ant suoliuko tarsi netyčia palikti mediniai batai  žadina norą, metus viską, iškeliauti. Tiesa, dabar daugelis ir iškeliauja svetur laimės ieškoti.

Mano prosenelės gimtasis miestas buvo Radviliškis. Tai stotelė, kurioje prosenelė stabtelėjo visam gyvenimui, o aš, jos proanūkė, lūkuriuoju ateities traukinio. Jos gyvenimo perone buvo suoliukas, tapęs džiaugsmo bei skausmo vieta, o mano apmąstymų vieta – akmuo šalia seno beržo, esančio toli nuo miesto centro, bet čia taip pat girdėti traukinių dundesys. Mudviejų gyvenimo peronas –  Radviliškis.

Toma Visockytė, Radviliškio Lizdeikos gimnazija, 3 kl.

Radviliškio rajono savivaldybės informacija

Twitter MySpace LinkedIn Facebook
Komentarus rašyti gali tik prisijungę vartotojai
komentarų nėra
Atgal
Radviliškio rajono savivaldybės meras

Antanas Čepononis

Aktualu

Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. paštą ir gaukite
mūsų naujienas pirmieji: