Naujienos

In memoriam Roma Apšegienė 1964–2026

Išėjo žmogus, kurio gyvenimas buvo pilnas muzikos. Bet muzika, kurią ji paliko, dar ilgai skambės.

Su giliu liūdesiu ir nuoširdžiu skausmu atsisveikiname su ilgamete Radviliškio meno mokyklos mokytoja metodininke Roma Apšegiene.

Po sunkios ligos Roma išėjo, palikdama didžiulę tuštumą savo šeimoje, artimųjų rate, tarp kolegų, mokinių ir visų, kurie ją pažinojo.

Roma gimė 1964 m. kovo 6 d. Radviliškyje. Jos gyvenimo kelias buvo ypatingai glaudžiai susijęs su muzika ir mūsų mokykla. Čia ji pati, dar būdama vaikas, įgijo pirmuosius muzikavimo įgūdžius. Po daugelio metų ji sugrįžo į tą pačią mokyklą jau kaip Mokytoja. Ir čia liko daugiau nei tris dešimtmečius.

1989 metais Roma baigė Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultetų chorinio dirigavimo specialybę. Nuo 1994 metų ji dirbo Radviliškio muzikos mokykloje, kuri vėliau tapo Radviliškio meno mokyklos dalimi. 2005 metais Romai buvo suteikta mokytojos metodininkės kvalifikacinė kategorija.

Tačiau nė vienas pareigybės pavadinimas, kvalifikacinė kategorija ar apdovanojimas negali iki galo apibūdinti to, kokia Mokytoja buvo Roma. Ji buvo iš tų žmonių, kurie mokyklą kuria ne tik savo darbu, bet ir savo buvimu.

Roma mokė solfedžio ir akordeono, vadovavo akordeonistų kolektyvams, aranžavo kūrinius, rengė mokinius koncertams, festivaliams ir konkursams. Ji turėjo savitą pedagoginį braižą – mokėjo sudėtingą teoriją paaiškinti paprastai, o mokymąsi paversti gyvu ir prasmingu muzikavimu.
Tačiau svarbiausia buvo ne tai, ko ji mokė. Svarbiausia buvo tai, kaip ji mokėjo būti su žmogumi.

Su mokiniais Roma bendravo paprastai, šiltai ir betarpiškai. Ji stengėsi būti ne tik mokytoja, bet ir vyresnė draugė. Mokėjo padrąsinti, mokėjo sudrausminti, o kartais – vienu humoristiniu sakiniu nuimti įtampą ir priversti nusišypsoti. Todėl mokiniai ją mylėjo. Kolegos ją gerbė. O mokyklos bendruomenė ja pasitikėjo.

Ne kartą Roma buvo renkama į mokyklos tarybą, buvo jos pirmininkė, dalyvavo įvairiose komisijose, prisidėjo prie mokyklos gyvenimo ir jos ateities kūrimo. Ji niekada nebuvo žmogus, kuris stovėtų nuošalyje. Jeigu reikėjo – ji ateidavo. Jeigu reikėjo sugalvoti – ji sugalvodavo. Jeigu reikėjo padaryti – ji padarydavo. Ir labai dažnai dar daugiau.

Jos gyvenime buvo daug dainų

Roma buvo viena iš tradicinio jaunųjų atlikėjų festivalio „Mano mėgstamiausia daina“ sumanytojų ir organizatorių. Festivalis, pirmą kartą surengtas 2005 metais, tapo gražia Radviliškio krašto muzikine tradicija ir daugelį metų suburdavo jaunuosius dainininkus bei jų mokytojus.

Tai buvo labai romiška – ne tik pati dainuoti ar mokyti, bet sukurti erdvę, kurioje galėtų dainuoti kiti.
Ji taip pat daugelį metų vadovavo vokaliniams kolektyvams, tarp jų „Gabijai“ ir „Pasagėlei“. Su šiais žmonėmis ji koncertavo, dalyvavo renginiuose, konkursuose, festivaliuose.

Ypač prasmingas buvo jos darbas su žmonėmis, turinčiais negalią. Roma nežiūrėjo į žmogaus galimybių ribas. Ji matė tai, ką žmogus gali. Ir padėjo tam atsiskleisti.
„Pasagėlės“ kolektyvo vadovės pareigas ji ėjo daugelį metų, o pats kolektyvas savo šūkiu buvo pasirinkęs labai romišką mintį – „neturime kada liūdėti ir galvoti apie negalią“.

Galbūt tai labai daug pasako ir apie pačią Romą. Net tada, kai gyvenimas jai pačiai tapo sunkus, ji buvo žmogus, kuris ilgus metus kitiems dovanojo dainą, judėjimą pirmyn ir gyvenimo džiaugsmą.

Roma kūrė iki paskutiniųjų

Vienas iš skaudžiausių dalykų šiandien yra suvokimas, kiek daug ji dar turėjo savyje.
2024 metais, minint Radviliškio muzikos mokyklos 60-metį, Roma kartu su kolegomis ir mokiniais kūrė miuziklą „Muzikos garsai“. Jos vadovaujamas akordeonistų ansamblis buvo viena iš jubiliejinio renginio dalių.

2025 metų pavasarį ji dar buvo tarp respublikinio vaikų lietuvių liaudies dainų festivalio „Lietuvos šalelėj“ organizatorių ir mokytojų. Ji pasitiko mažuosius dainorėlius, juos ruošė ir kūrė šventę kitiems.

Tai buvo Roma. Kurianti. Dalyvaujanti. Burianti. Gyvenanti muzika. Ji liks mūsų mokyklos istorijoje.
Yra žmonių, kurie dirba mokykloje. Ir yra žmonių, kurie tampa mokyklos dalimi. Roma buvo viena iš jų.
Jos gyvenimo kelias prasidėjo šioje mokykloje kaip mokinės, o vėliau ji čia praleido daugiau kaip tris dešimtmečius kaip mokytoja. Koks gražus ir kartu šiandien toks skaudus gyvenimo ratas...

Mokinė tapo Mokytoja. Mokytoja tapo Mokyklos istorija.

Jos mokiniai šiandien yra suaugę žmonės. Kai kurie galbūt jau patys augina vaikus, kai kurie neša muziką toliau. Tačiau kažkur jų gyvenimo pradžioje yra Romos pamoka, jos balsas, jos pastaba, jos šypsena, jos reiklumas, jos humoras. Ir tai yra tikrasis Mokytojo palikimas. Ne diplomai. Ne padėkos raštai. Ne pareigos.
Žmonės. Žmonės, kuriuos užauginai. Žmonės, kuriems kažką davei. Žmonės, kurių gyvenime liko dalelė Tavęs.

Roma, šiandien norime Tau pasakyti AČIŪ!

Ačiū už tai, kad sugrįžai į mokyklą, kuri kadaise buvo Tavo pačios vaikystės dalis. Ačiū už metus, kuriuos atidavei mokiniams. Už akordeono muziką. Už dainas. Už festivalius. Už koncertus. Už nesuskaičiuojamas repeticijų valandas. Už Tavo idėjas. Už Tavo humorą. Už Tavo tiesumą. Už Tavo gebėjimą suburti žmones. Už tai, kad mokėjai pastebėti žmogų. Už tai, kad mokei ne tik muzikos, bet ir būti kartu.

Šiandien sunku patikėti, kad nebeišgirsime Tavo balso mokyklos koridoriuje. Kad nebeužsuksi su savo reikalais, idėjomis ar kokiu nors šmaikščiu pastebėjimu. Kad nebesusitiksime renginyje. Kad nebegirdėsime Tavo akordeono. Tačiau galbūt taip ir yra su muzika – ji niekur nedingsta. Ji tik nutyla vienoje vietoje ir pradeda skambėti kitoje.

Todėl, Roma, mes Tavęs nepaleisime į tylą. Tu liksi mūsų mokinių dainose. Akordeonų garsuose. Mokyklos renginiuose. Festivalio „Mano mėgstamiausia daina“ atmintyje. „Pasagėlės“ dainose. Kolegų prisiminimuose. Ir visų žmonių, kuriems buvai Mokytoja, širdyse.

Radviliškio meno mokyklai Tu nebuvai tik darbuotoja. Tu buvai mūsų istorijos dalis. Ir už tai esame Tau be galo dėkingi.
Nuoširdžiai užjaučiame Romos šeimą ir artimuosius, jos mokinius, buvusius mokinius, kolegas, bičiulius ir visus, kuriems ji buvo brangi.

Tegul dabar, kai Tavo gyvenimo melodija nutyla, ją perima tie, kuriems Tu ją davei. Ilsėkis ramybėje, Roma. Tegul Tavo muzika skamba ten, kur nėra skausmo.

Atsisveikinimas su velione – šeštadienį, rugsėjo 5 d. nuo 14 val. laidojimo namuose „Atjauta“, Laisvės al.6, Radviliškyje.

Mišios už velionę aukojamos šeštadienį, rugsėjo 5 d. 18.00 val. Radviliškio Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje.

Urna laidojama sekmadienį, rugsėjo 6 d. 14.00 val. Radviliškio miesto kapinėse.


Su pagarba, meile ir dėkingumu –
Radviliškio meno mokyklos bendruomenė