Naujienos

Kaip žemdirbiams ir gyvulių augintojams elgtis sausros metu?

Kaitra (sausra) – tai gamtinio pobūdžio ekstremalus įvykis, kai dienos maksimali oro temperatūra yra didesnė kaip 30 laipsnių ir tai tęsiasi ne trumpiau kaip 3 dienas. Tokiu atveju šalyje gali būti skelbiama ekstremali situacija.

Tačiau ne tik kaitra, bet ir trumpiau trunkantys karščiai gali turėti neigiamos įtakos gyventojų ir jų laikomų gyvūnų savijautai.  Pakilus oro temperatūrai, gyvūnų laikytojams bei gyvūnų vežėjams rekomenduojama saugoti gyvūnus nuo perkaitimo ir saulės smūgio. Reikia užtikrinti gyvūnų kelių transporto priemonių tinkamumą, vėdinimą ir temperatūros kontrolę juos transportuojant.

Tiek ganyklose ganomi, tiek patalpose laikomi gyvūnai turi turėti galimybę pakankamai atsigerti arba bent jau reguliariai, kelis kartus per dieną, turi būti girdomi.

Gyvūnai neturi būti laikomi saulės atokaitoje karščiausiu dienos metu. Tam puikiai pagelbėtų medžių paunksnė ganykloje, vidurdienį gyvulių pargynimas į tvartus, gyvūnų aplaistymas vandeniu. Tvartuose, kuriuose laikomi gyvuliai, taip pat paukštininkystės ūkiuose, turi būti užtikrinama pakankamai efektyvi vėdinimo sistema, o jos gedimo atvejais – aliarmo sistemų funkcionavimas.

Gyvūnų laikytojai, pastebėję šiluminiam perkaitimui bei saulės smūgiui būdingų gyvūnų būsenos pakitimų (dažną paviršinį kvėpavimą, stiprų prakaitavimą, nerimą, sutrikusią judesių koordinaciją), visų pirma, privalo apsaugoti gyvūnus nuo tiesioginių saulės spindulių, atvėsinti juos įrengiant pavėsines, apipilant vandeniu ir dėl tolesnio gydymo kreiptis į privačius veterinarijos gydytojus.

Karščių metu gyvūnus puola kraujasiurbiai vabzdžiai. Gyvūnų laikytojai turėtų pasirūpinti gyvūnų apsauga nuo vabzdžių. Ganyklose ganomiems gyvuliams šios priemonės turėtų būti naudojamos reguliariai, atsižvelgiant į priemonių naudojimo instrukcijose nurodytus naudojimo reikalavimus. Apsaugos nuo vabzdžių priemonių galima įsigyti veterinarijos vaistinėse.

Aukšta lauko temperatūra bei drėgmė keičia gyvūnų gerovės sąlygas juos vežant. Vežėjai ir gyvūnų palydovai turėtų atkreipti dėmesį į transporto priemonių būklę karščių metu, užtikrinti, kad jose veiktų girdymo, vėdinimo bei aliarmo sistemų įrenginiai, vežimo metu būtų suteikiamas didesnis plotas gyvūnams, ypatingai ilgų kelionių metu. Turi būti pakankamas kiekis pakratų, pašarų, daugiau vandens atsargų. Nereikėtų planuoti ilgų kelionių karščių metu, geriau tai daryti vėlesniu paros metu. Trumpas keliones, vežant gyvūnus į skerdyklas, reikia planuoti anksti ryte ar vakare. Vairuotojai ir palydovai turi užtikrinti, kad kelionei užtrukus ar nutrūkus būtų pasirūpinta gyvūnais, numatyta, kur juos iškrauti, žinoti, kur kreiptis veterinarinės pagalbos, veterinarijos gydytojams-inspektoriams pareikalavus pateikti skubios veiklos planus.

Kelių transporto priemonėse turi būti įrengta temperatūros kontrolės sistema, taip pat tokių duomenų registravimo įrenginys. Davikliai turi būti išdėstyti tose sunkvežimio dalyse, kurias, atsižvelgiant į konstrukcines charakteristikas, galėtų labiausiai paveikti nepalankiausios oro sąlygos. Prie tokiu būdu gautų temperatūros duomenų nurodoma data ir, pareikalavus, jie pateikiami kompetentingai institucijai. Kelių transporto priemonėse turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri praneštų vairuotojui, kai garduose, kuriuose laikomi gyvūnai, temperatūra pasiekia aukščiausią arba žemiausią ribą.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad visos ilgos kelionės turi būti iš anksto planuojamos, numatant privalomus sustojimus gyvūnams pašerti, pagirdyti ar poilsiui.

Reikėtų riboti fizinį aktyvumą ir buvimo karštyje trukmę:

• karštuoju metų laiku fizinius darbus, jei dirbama arkliu, reikia atlikti ryte ar vakare, karštomis ir tvankiomis dienomis patariama riboti fizinį aktyvumą, pavojingiausias laikas – nuo 11 iki 17 val.;
• riboti buvimo trukmę karštoje aplinkoje, vengti saulėkaitos, tiesioginių saulės spindulių poveikio.

Karščio metu gyvūnai nukenčia dėl:

• saulės nudegimų;
• perkaitimo, vadinamojo šilumos smūgio;
• saulės smūgio;
• hipoksijos (deguonies bado).

Kylant sausros pavojui reikia:

• vykdyti nuolatinę augalų ir dirvos stebėseną;
• riboti vandens naudojimą drėkinimui;
• nusistatyti prioritetinius pasėlius, kurie, esant galimybei, turi būti drėkinami. Daugiamečiams augalams skirti mažiau dėmesio (mažiau drėkinti);
• esant galimybei, drėkinti per šaknų sistemą kuo lėčiau. Tai padeda augalams vystyti gilesnę šaknų sistemą, kuri leidžia geriau išgyventi sausringą periodą;
• riboti cheminių augalų apsaugos priemonių ir trąšų naudojimą. Planuojant augalų tręšimą, daugiau dėmesio reikia skirti subalansuotai augalų mitybai elementais, didinančiais atsparumą sausroms – kaliu, mikroelementais. Dėl galimų dažnesnių ligų ir kenkėjų protrūkių augalų apsaugos nuo žaladarių programose turi būti numatytos veiksmingiausios priemonės.

Žemės ūkio ministerijos informacija