Naujienos

Keturi kūrėjai, keturios meno kalbos: Radviliškyje atsivėrė „Atminties rakursai“

Rugsėjo 7-osios vakarą Radviliškio miesto kultūros centro parodų erdvėje netrūko nei smalsių žvilgsnių, nei šiltų susitikimų, nei gyvų pokalbių – pirmoji rudens paroda „Atminties rakursai“ subūrė itin gausų būrį meno mylėtojų ir keturis skirtingų meno sričių kūrėjus: Editą Sadauskę, Joną Vaitkevičių, Vidmantą Zarėką ir Astą Jurevičiūtę. Tapyba, skulptūra, akvarelė ir fotografija leido į atmintį pažvelgti iš daugybės perspektyvų – per žmogaus veidą ir žvilgsnį, vaikystės žaidimus, kasdienybės daiktus, nykstančius paviršius bei laiko tėkmę mėginančią sustabdyti skulptūros formą.

Parodos atidarymą vedusi Radviliškio miesto kultūros centro direktorės pavaduotoja Svetlana Viluskienė pakvietė lankytojus ne tik apžiūrėti kūrinius, bet ir išgirsti pačius menininkus. Pokalbio metu svarstyta, kas stipriausiai pažadina mūsų atmintį – žmogaus veidas, daiktas, vieta, vaizdas ar medžiaga. Autoriai dalijosi mintimis, ar kūryba išsaugo prisiminimą, ar neišvengiamai jį perkuria, kokį santykį kiekvienas jų turi su vaikystės prisiminimais, kaip šie prisiminimai veikė jų kūrybinį kelią ir kiek meno suvokimui reikalingas autoriaus paaiškinimas.

Atminties tema tą vakarą neliko vien teorinė – ji netikėtai atgijo asmeniškuose pasakojimuose. Vienu jautriausių susitikimo momentų tapo Editos Sadauskės mamos prisiminimas apie dukters vaikystę. Pasak jos, mažoji Edita pradėjo vaikščioti tuomet, kai mama ištiesė jai spalvotus pieštukus. Norėdama juos pasiekti būsimoji menininkė žengė pirmuosius savo žingsnius. Ši istorija vakaro metu nuskambėjo tarsi simboliška kūrybinio kelio pradžia – spalva Editą lydėjo dar gerokai prieš jai pačiai suvokiant, kad taps tapytoja.

Giliai ir išsamiai jungtinės parodos idėją bei jos pavadinimą aptarė viena iš autorių Asta Jurevičiūtė. Ji padėjo susirinkusiesiems pažvelgti į rakursą ne tik kaip į žiūrėjimo kampą, bet ir kaip į pasirinktą poziciją, nuo kurios priklauso, ką pastebime, kam suteikiame reikšmę ir ką nusprendžiame išsaugoti. Keičiantis rakursui, keičiasi ne tik pats vaizdas – kinta ir mūsų santykis su praeitimi, jos ženklais bei prisiminimais.

Tapytojos Editos Sadauskės portretuose atmintis atsiskleidžia per žmogaus žvilgsnį, laikyseną, artumo ir susikaupimo akimirkas. Laisvas potėpis, nutrūkstančios linijos ir vietomis palikta atvira drobė leidžia vienu metu pajusti ir vaizdo išryškėjimą, ir jo nykimą. Tai ne fotografinis žmogaus atkartojimas, o jautriai sustabdytas konkretaus gyvenimo momento įspūdis.

Akvarės meistro Vidmanto Zarėkos darbuose kasdieniai daiktai – laikraščio fragmentas, langas, mokyklinės lentos raštas, popierinis lėktuvėlis ar medinis arkliukas – tampa laiko ir atminties ženklais. Per dėmes, dūlantį popierių, nutrintus raštus ir yrantį paviršių menininkas kalba ne tik apie tai, ką išsaugome, bet ir apie tai, kas bėgant laikui persikuria ar pamažu išnyksta. Kalbėdamas kaip menininkas ir pedagogas, Vidmantas Zarėka atkreipė dėmesį į kūrybinės laisvės svarbą. Jis ragino vaikams leisti ieškoti, bandyti ir stebėti, kokius vis kitokius liejinius gali sukurti vanduo bei spalva. Pats autorius su šypsena prisipažino, kad per daugybę bandymų ir eksperimentų išmoko puikiai „skalbti“ savo kūrinius. Šis žaismingas pastebėjimas priminė, kad meistriškumas atsiranda ne tik laikantis taisyklių, bet ir drąsiai eksperimentuojant, klystant bei atrandant netikėtus medžiagos veikimo būdus.

Fotografė ir antropologė Asta Jurevičiūtė kviečia pažvelgti į vaikystę bei žaidimą. Jos fotografijose gatvės, kiemai, skverai ir miesto erdvės tampa vaikų kuriamais pasauliais. Tai, kas suaugusiajam gali atrodyti kasdieniška ar nereikšminga, vaiko vaizduotėje įgyja naujas taisykles, ribas ir prasmes. Fotografijose užfiksuotos akimirkos leidžia pamatyti vaikystę ne tik kaip asmeninį prisiminimą, bet ir kaip bendrą žmogaus gebėjimą žaidžiant perkurti aplinką.

Ne vienam lankytojui tikru atradimu tapo Jono Vaitkevičiaus skulptūros ir netikėtos jų atsiradimo istorijos. Vedėjai pasiteiravus, iš kokių medžiagų menininkas kuria, šalia medžio, akmens ir granito Jonas paminėjo ir oksidacijos būdu sukurtą parodoje eksponuojamą skulptūrą. Tuomet autorius prasitarė, kad iš pažiūros tvirta jos forma slepia minkštąjį pirmavaizdį, kadaise nulipdytą iš plastilino. Šis prisipažinimas pokalbį netikėtai sugrąžino į Jono vaikystę – plastilinas buvo medžiaga, su kuria būdamas mažas jis galėdavo žaisti ir kurti ištisas valandas. Taip vienoje skulptūroje susijungė vaikystės prisiminimas, pirminė minkšta forma ir vėliau jai suteiktas tvirtas, oksiduotas pavidalas. Žvelgiant į kūrinį sunku numanyti jo pradžią, todėl ši istorija itin taikliai pratęsė visos parodos mintį: pirmasis žvilgsnis ne visuomet atskleidžia visą kūrinio tiesą, o pakeitus rakursą atsiveria kita jo reikšmė.

Vakaro metu natūraliai išryškėjo ir visus autorius jungianti vaikystės tema. Kalbėta apie vaikystės daiktus, vaizdus bei patirtis, jų gebėjimą pažadinti giliausius prisiminimus ir klausimą, ar vaikystę dar galime matyti tokią, kokia ji buvo, ar visada į ją žvelgiame jau suaugusio žmogaus akimis. Asmeniški autorių ir jų artimųjų pasakojimai leido pajusti, kad kūrybinis kelias neretai prasideda nuo labai mažų dalykų – spalvotų pieštukų, plastelino, žaislo, popieriaus skiautės, matyto vaizdo ar rankose pajustos medžiagos.

Parodos autorius ir susirinkusiuosius sveikino Radviliškio meno mokyklos direktorė Aurelija Stončiuvienė. Ji pasidžiaugė kolegės Editos Sadauskės kūryba ir galimybe radviliškiečiams vienoje erdvėje iš arti pažinti skirtingus menininkus bei jų kūrybos technikas. Drauge su vadove parodoje dalyvavo kolegos dailininkai ir Dailės skyriaus mokiniai.

Pasveikinti Šiaulių dailės mokykloje dirbančio Vidmanto Zarėkos ir kitų parodos autorių atvyko Šiaulių dailės mokyklos direktorius Petras Slonksnis. Jaukų vakarą papildė autorių artimieji, Radviliškio miesto kultūros centro meno kolektyvų nariai, kolegos ir gausus būrys meno mylėtojų.

„Atminties rakursų“ atidarymas tapo ne tik parodos pristatymu, bet ir gyvu susitikimu, kuriame menas skatino kalbėtis, klausti, prisiminti ir pastebėti. Betarpiška atmosfera suteikė galimybę lankytojams išgirsti kūrėjų mintis, o autoriams – pajusti žiūrovų reakcijas ir kartu su jais kurti naujas kūrinių interpretacijas. Paroda primena, kad atmintis nėra uždaras ir nekintantis archyvas. Ji nuolat persirašo – vieni vaizdai joje išryškėja, kiti išblunka, o kai kurie, tapę meno kūriniais, netikėtai sugrįžta nauju pavidalu. Paroda veiks iki rugsėjo 28 d., tad kviečiame atverti duris, neskubant apžiūrėti, sustoti prie kūrinių, įsižiūrėti ir atrasti savąjį atminties rakursą.

Daugiau akimirkų iš parodos: čia.

Nuotraukos Roko Giedraičio

Radviliškio miesto kultūros centro informacija