Naujienos

„Šviesos namai“ – šešios gyvosios tradicijos dienos Pakiršinio dvare

Rugsėjo 8–13 dienomis Pakiršinio dvare vyko projektas „Šviesos namai: Dainos ir amato ratas“ – šešios dienos, per kurias dvaras prisipildė žmonių, kūrybos, muzikos, dainų ir gyvosios tradicijos. Atrodė, kad Pakiršinio dvaras trumpam tapo tikrais namais – tais, kuriuose gera būti, mokytis, kurti, dalintis ir būti kartu. Čia buvo galima išgirsti audimo staklių ritmą, pajusti kalvio žaizdro kaitrą, užuosti šviežio medžio kvapą, stebėti, kaip iš popieriaus gimsta karpinys, kaip iš medžio kuriamas muzikos instrumentas ar skulptūra. O vakarais dvaro erdvėse skambėjo dainos ir muzika. Pakiršinio dvaras virto gyva kūrybos ir tradicijų rezidencija. Į ją susibūrė penki skirtingų sričių amatininkai – audėja Ramutė Jagnorienė, medžio drožėjas Eugenijus Rimdžius, kanklių meistras Skalmantas Barkauskas, karpinių meistrė Diana Lukošiūnaitė ir kalvis Saulius Kronis. Prie kūrybinio proceso prisijungė ir šamoto skulptoriai Irena ir Vilius Šliuželiai. Šešias dienas jie ne tik kūrė, bet ir gyveno vienoje erdvėje, dalijosi savo žiniomis, patirtimi ir meile amatui. Dvaro lankytojai galėjo stebėti tikrąjį kūrybos procesą – ne paruoštą rezultatą, o tai, kaip kūrinys gimsta žmogaus rankose. Ir būtent tai buvo viena gražiausių šio projekto dalių. Norėjosi, kad tradicija čia nebūtų kažkas tolimo, uždaryto muziejuje ar eksponuojamo už stiklo. Norėjosi, kad ją būtų galima pamatyti, paliesti, išgirsti, išbandyti ir patirti.

Rugsėjo 11-ąją vykusi Atvira amatų ir edukacijų diena dvarą pripildė dar daugiau smalsių žmonių, kurie turėjo galimybę susitikti su meistrais, išbandyti amatus ir iš arčiau pažvelgti į tai, kas kartais atrodo taip paprasta, bet iš tiesų reikalauja daugybės metų patirties, kantrybės ir meilės. Buvo gera matyti, kaip vaikai smalsiai klausia, suaugusieji įsitraukia, o meistrai noriai pasakoja ir rodo. Tą dieną dar kartą įsitikinome – tradicija išlieka gyva tada, kai ja dalijamės. 

Rezidencijos metu gimę kūriniai tapo tarsi šių dienų prisiminimais, kuriuos galima paliesti ir pamatyti. Diana Lukošūnaitė popieriuje iškarpė tris skirtingus pasakojimus – „Gyvybės medį“, „Verpstę“ ir „Dvariškius“. Juose susitiko lietuviškos ornamentikos ženklai, gamtos motyvai, dvaro kultūros atmintis ir žmogaus ryšys su namais.

Ramutės Jegnorienės nuaustas rankšluostis tapo savotišku „Šviesos namų“ simboliu. Į jo raštus susipynė ne tik spalvos ir gijos, bet ir pati rezidencijos idėja – bendrystė, kantrybė, žinojimas bei tradicijos perdavimas iš vienos kartos kitai. Tai daiktas, kuriame susitinka žmogaus rankų darbas, laikas ir atmintis.
Skalmanto Barkausko rezidencijos metu pagamintos kanklės sujungė medžio ir metalo amatus, tradicinį lietuvių muzikos instrumentą bei baltų simboliką. Instrumentą puošia šešialapė gyvenimo gėlė, žalčių ir žalčiukų motyvai. Tačiau ypatingiausia – šios kanklės nėra tik gražus kūrinys. Jos jau suskambo. Pirmą kartą jų garsas Pakiršinio dvare nuaidėjo rugsėjo 11-osios vakarą.

Ypatingu rezidencijos kūriniu tapo Eugenijaus Rimdžiaus ir Sauliaus Kronio skulptūra „Žaltys“. Ąžuolo medienoje išdrožtas žaltys jungia žemę ir vandenį, o burnoje laiko žalvarinį obuolį. Šis kūrinys tarsi įkurdino Pakiršinio dvaro istoriją pačioje jo aplinkoje ir tapo simboliniu dvaro saugotoju. Obuolys čia – gyvybės, brandos ir saugomos vertės simbolis. Žaltys, laikantis jį nasruose, tarsi saugo tai, kas užauginta, sukurta ir perduodama toliau – žinias, tradicijas, amatą ir kultūrinę atmintį. Laikui bėgant žalvaris keisis, įgaus savitą patiną. Kaip ir mes. Kaip keičiasi kartos, keičiasi žmonės, keičiasi laikai. Tačiau išlieka tai, ką perduodame vieni kitiems. Taip medžio ir metalo jungtyje susitiko gamta, žmogaus darbas, baltų simbolika ir Pakiršinio krašto atmintis.

Dar vienas ypatingas kūrinys gimė Irenos ir Viliaus Šliuželių rankose. Šamoto skulptūroje susijungė dirbami laukai, mažos trobelės, iš jų kylantys dūmai ir ažūrinė saulės karūna. Tai kūrinys apie namus – ne tik kaip vietą, bet kaip jausmą. Apie namus, kuriuose gyvena žmonės, jų istorijos, darbai, dainos ir tradicijos. Ir galbūt būtent apie tokius namus ir kalba visas projektas „Šviesos namai“.

Rugsėjo 11-osios vakarą Pakiršinio dvare įvyko Sutartinių ir gyvųjų amatų vakaras, tapęs viena gražiausių projekto akimirkų. Tą vakarą dvaras buvo pilnas žmonių, šviesos, muzikos ir jaukumo. Atrodė, kad viskas, kas šešias dienas vyko rezidencijoje, pagaliau susijungė į vieną didelį ratą. Pirmą kartą suskambo Skalmanto Barkausko pagamintos kanklės. Laurita Peleniūtė pakvietė klausytojus į sutartinių pasaulį, kuriame balsai susilieja, kartojasi ir kuria ypatingą bendrumo jausmą. Kartu vakaro skambesį papildė Baisogalos krašto folkloro ansamblis „Dainoriai“. Šį vakarą norisi prisiminti ne tik kaip koncertą. Tai buvo susitikimas. Susitikimas su daina, su tradicija, su žmogumi ir vieni su kitais. Ir mums labai gera, kad kartu su Laurita Peleniūte pavyko sukurti tokią jaukią, šiltą ir gyvą šventę, kurioje nebuvo aiškios ribos tarp atlikėjo ir žiūrovo, tarp amatininko ir lankytojo, tarp scenos ir kiemo. Viskas vyko vienoje erdvėje – gyvai ir iš arti. Tą vakarą dar kartą pajutome, kad daina ir amatas yra labai arti vienas kito. Abu gimsta iš žmogaus rankų, balso, patirties ir noro perduoti tai, ką pats gavai iš ankstesnių kartų.

Rugsėjo 13-oji Pakiršinio dvare buvo ypatinga – projekto rezidenciją vainikavo jos uždarymo šventė ir Baisogalos krašto folkloro ansamblio „Dainoriai“ 45-erių metų kūrybinės veiklos jubiliejinis koncertas. Tądien Pakiršinio dvaro kieme įsikūrė amatų kiemelis, kuriame lankytojai galėjo apžiūrėti rezidencijos metu sukurtus darbus, išbandyti įvairius amatus, dalyvauti edukacijose, susipažinti su kulinariniu paveldu ir tiesiog pabūti kartu. Šventinę dieną pripildė „Dainorių“ atliekamos dainos, priminusios, kad tradicija išlieka gyva tik tuomet, kai yra puoselėjama, dainuojama, kuriama ir perduodama kitoms kartoms.

Dvaras tą dieną buvo gyvas. Galbūt tai ir yra didžiausia šio projekto dovana – parodyti, kad Pakiršinio dvaras gali būti ne tik istorinis pastatas, bet ir vieta, kurioje susitinka žmonės, gimsta kūryba, saugomos tradicijos ir jos vėl tampa gyvos.

Norisi tikėti, kad „Šviesos namai“ – tai tik pradžia. Kad Pakiršinio dvaras ir toliau galės būti kūrybine rezidencija, į kurią sugrįžta amatai, muzika, daina ir žmonės. Vieta, kurioje meistras gali kurti, mokyti ir perduoti savo žinias, o jaunas žmogus – pirmą kartą paimti į rankas įrankį, išgirsti seną dainą ar pamatyti, kaip gimsta rankų darbo kūrinys. Nes tradicijai reikia ne tik saugojimo. Jai reikia gyvenimo.

Projektas „Šviesos namai“ parodė, kad tradicija gali būti šiuolaikiška, artima ir gyva. Ji gali skambėti naujose kanklėse, būti įausta į audinį, iškarpyta popieriuje, išdrožta medyje, suformuota molyje ar tiesiog perduota iš žmogaus žmogui. O kai vienoje vietoje susitinka amatas, daina, muzika, kūryba ir žmonės, gimsta ne tik renginys. Gimsta namai. Šįkart Pakiršinio dvare juose iš tiesų buvo daug šviesos.

Projektą organizavo: Radviliškio miesto kultūros centras ir Pakiršinio dvaras.

Projektą finansavo: Lietuvos kultūros taryba ir Radviliškio rajono savivaldybė.

Edukacijų diena, nuotr. Pakiršinio dvaro edukatorių čia.

Sutartinių vakaras, nuotr. S. Viluskienės čia.

Rezidencijos uždarymo šventė ir „Dainorių” 45 jubiliejus, nuotr. A. Žaromskio čia ir čia.

Radviliškio miesto kultūros centro informacija