Naujienos

„Ugnies sąšauka“ Šiaulėnuose: misterija, gyvosios tradicijos ir bendrystės ratas

Rugsėjo 20-osios popietę Šiaulėnų kultūros namuose susibūrė žmonės, kuriuos sujungė noras prisiminti savo šaknis, senąsias tradicijas ir tai, kas per amžius jungė baltų gentis. Baltų vienybės dienos „Ugnies sąšauka“ metu skambėjo dainos, buvo atliekamos apeigos, dalijamasi duona ir, svarbiausia, bendryste.

Žiūrovai tą popietę pravėrę salės duris pateko ne į įprastą renginio erdvę, bet tiesiai į joje vykstančią misteriją – simbolių ir nuojautų kupiną erdvę, kurioje šiuolaikinė kūryba susitiko su senąja baltų pasaulėjauta. Jie tapo ne stebėtojais, o šios ypatingos patirties dalimi. Šviesos, dūmai, muzika, paslaptingi įvaizdžiai, kostiumai ir judesys gaubė iš visų pusių, leisdami akimirkai atsitraukti nuo kasdienybės ir pajusti baltiškosios pasaulėjautos dvasią. Šią patyriminę misteriją sukūrė šiuolaikinio šokio grupės „Inserta“ šokėjos, vadovaujamos Aistės Norkutės. Muziką jai sukūrė Aivaras Zdanys, o išraiškingus įvaizdžius ir kostiumus – Lėja Speičytė, Rugilė Rudžianskaitė ir Milda Rekštytė, vadovaujamos Aušros Dilnikaitės. Vientisą renginio sumanymą, kuriame susitiko šiuolaikinė kūryba, baltiškoji pasaulėjauta ir gyvoji tradicija, režisavo Valdas Vaitiškis.

Sąšauką tęsė Šatrijos Romuvos žynys Darius Ramančionis ir jo žmona Edita Ramančionienė, pakvietę visus susiburti į bendrą ratą. Kartu sugiedota „Tautiška giesmė“, o žynys kvietė prisiminti baltų gentis ir mintimis sugrįžti į jų protėvynę – erdvę, kurioje žmogų su gamta siejo pagarba, papročiai, daina ir ugnis. Šįkart ugnį simbolizavo žvakė, nulieta devyniais nuliejimais ir palydėta devyniais užkalbėjimais – darnos, taikos, tiesos, sveikatos, skalsos, skaistos, meilės, laimės ir šviesos vardu. Ugnelę pagerbėme daina „Dega ugnelė, tūta tūta“, o netrukus kiekvienas buvo pakviestas prie jos paaukoti žiupsnelį gintaro dulkių, ištarti savo vardą, vietą, iš kurios atėjo, ir baltų gentį, su kuria jaučia ryšį. Skambant sutartinėms, žmonės ėjo bendru rateliu aplink ugnį. Tai buvo ypatinga akimirka – kai susijungė praeitis ir dabartis, žmogus ir gamta, kiekvienas atskirai ir visi kartu. Rugsėjo 20-oji – lygiadienio metas, primenantis apie amžiną gamtos ratą, kuris nuo seno buvo svarbus baltų pasaulėjautai.

Dainos šioje sąšaukoje tapo dar vienu tiltu tarp baltų žemių. Nuskambėjo lietuviškas dainos „Kas tave šaukia, žalia varle“ variantas, o vėliau – ir prūsiškas. Dalijantis daina buvo prisiminta tai, kas išliko ne tik istorijoje, bet ir gyvoje tradicijoje. Bendrumo jausmą dar labiau sustiprino duona ir gira. Iš tikro raugo kepta duona buvo laužoma ir dalijama, gira keliavo iš rankų į rankas. Tai buvo paprastas, bet prasmingas gestas – dalintis tuo, ką turime, ir būti vieni su kitais.

Po apeigų ratas nesiskirstė – jis tiesiog persikėlė į muziką. Folkloro ansamblis „Aidija“ (vad. Donatas Stakvilevičius) pakvietė dainuoti ir šokti kartu. Žiūrovai lingavo, įsitraukė į dainas, o drąsiausieji prisijungė prie atlikėjų. Scena ir žiūrovai tapo viena bendruomeniška erdve.

Vėliau muziką tęsė Adrijus Alminas, savo dainomis ir įvairių instrumentų skambesiu pakvietęs susirinkusiuosius dar kartą susijungti bendrame dainų skambesyje.

O šią jaukią rudens popietę vainikavo Papušynio kaimo bendruomenės vaišės – šiltas, gardus rudens troškinys ir šilti pokalbiai. Žiūrovai ir atlikėjai dar kurį laiką neskubėjo skirstytis.  Galbūt būtent taip ir atrodo tikroji vienybė – ne tik iškilmingi žodžiai, bet bendras ratas, daina, ugnis, duona, muzika ir žmonės, kurie susitinka tam, kad pabūtų kartu. Šią dieną Šiaulėnuose ugnis buvo ne tik žvakės liepsna. Ji tapo simboliu to, kas mus jungia – mūsų atminties, kultūros, tradicijų ir vienas kito.

Radviliškio miesto kultūros centro informacija, nuotraukos S. Viuskienės

Daugiau renginio akimirkų čia.