Naujienos

Vaikams labiausiai reikia (NE)TOBULUMO...

O ko vaikams reikia? Meilės? Supratingumo? Taisyklių? Laiko? Priėmimo? Kiekvienas iš Jūsų šį sakinį užbaigtumėte skirtingai, o jeigu žodžiai ir sutaptų, jų prasmę visi aiškintų skirtingai, pagal savo patyrimą, suvokimą ir poreikį.

Aš kasdien susiduriu su realybe, kad vaikams reikia tėvų, deja jų nėra, arba šiuo metu negali būti, arba nebebus niekada... Skamba skausmingai, bet aš žinau, kad yra išeitis, jei šalia vaiko yra suaugęs žmogus, kuris pasiryžęs kartu išgyventi šį skausmą. Tas žmogus – globėjas, ne tobula asmenybė, o tiesiog žmogus. Gal tai visiškai nepažystamas asmuo, nesvarbu kokio amžiaus ar lyties, giminaitis, močiutė ar brolis, svarbiausia, kad jis pajaustų savo viduje, kad jam irgi reikia to vaiko, suprastų vaiko išgyvenimus ir galėtų tiesiog būti ir išbūti tai kas jų laukia.

Kartą pastebėjau užrašą, kad „Gyvenimas – tai begalinis tobulėjimas, laikyti save tobulu – reiškia pražudyti save“, susimąsčiau apie visuomenėje vyraujantį „tobulumo“ įvaizdį,  kad tai procesas ar siekis, bet visiškai nepamatuotas, o tai supranti, tik pats patyręs, kad negali būti tobulų vaikų, tobulų tėvų, tobulų darbuotojų ir dar kažko tobulo. Tarkim man jaunystėje visada atrodė, kad gydytojų, pedagogų, policijos pareigūnų, politikų vaikai užaugs tobuli, nes turi tėvus, kurie visuomenėje atlieka svarbius vaidmenis, viską išmano ir supranta, laikosi nustatytų normų. Dar prie šito sąrašo pridėdavau ir psichologus, kol pati nesusilaukiau vaikų ir susikurta iliuzija apie tobulumą išnyko. Bet nenusivyliau, gal kaip tik pasijaučiau atradusi tiesą ir suvokimą, kad visiškai nesvarbu, kokioje šeimoje vaikas auga, kas jo tėvai, kiek jie turi ar gali, bet svarbu kaip jie kartu gyvena, kokias vertybes puoselėja, kaip stengiasi rūpintis vieni kitais, palaiko, išklauso, jaučia, taip kaip gali geriausiai tą minutę, bet be tobulumo siekio.

Vienas autorius pasakė: „Per daug neginkite savo trūkumų vien todėl, kad tobulumas – ne šio pasaulio vaisius“, kaip ir vaikas patekęs į globą neturi tapti tobulu ir nenori tobulumo iš globėjų, jis nori priėmimo savęs tokio koks yra, su daug netobulumų. Jei jam nesiseka mokytis, jis nelanko pamokų, rūko ir keikiasi, tai apsigyvenęs kitoje aplinkoje nepakeis savo įpročių, jeigu negaus už tai kažko mainais. Ir kalbu ne apie taisykles, bausmes, griežtą auklėjimą, nors visa tai yra  reikalinga, bet ne dabar, kai vaiko viduje siaučia audra, skausmas ir chaosas. Taip siaubingai besijaučiančiam vaikui reikia paprasto rūpesčio, visų pirma šilto maisto, ramaus miego. Po to lengvo pokalbio, jausmo, kad suaugęs yra šalia ir priims jį visokį, neteis ir nebars, o tiesiog išbus, kol skausmas išsiverš žodžiais. Kuris klaus: o ko nori tu? Vietoj nurodinėjimo kaip reikia. Ir taip diena po dienos, gal po mėnesio ar net po metų, globėjas ir vaikas užaugins nuostabų jausmą, pasitikėjimą vienas kitu, emocinį nematomą ryšį, kai supras vienas kitą be žodžių, žinos kada kalbėti ar tiesiog kartu patylėti.

Pasidalinsiu vienu savo darbo pavyzdžiu. Dešimties metų berniukas Tomas (vardas pakeistas), augo su mama ir vyresne sese, tėtis kartais pasirodydavo. Buvo aktyvus, dažnai prisidarydavo rūpesčių mokykloje, nenoriai mokėsi. Santykiai su mama ir sese buvo labai artimi, jis buvo labai mylimas ir lepinamas. Šeima gyveno skurdžiai, mama neturėjo žalingų įpročių, kaip išmanydama rūpinosi vaikais ir namais, nors neturėjo pati tinkamo šeimos pavyzdžio ir nepatyrė tėvų meilės. Deja, ją kankino baisi liga, kuri sukeldavo nepakeliamą skausmą, o tai turėjo pasekmių jos psichinei būsenai, po kelių nesėkmingų bandymų nutraukti gyvybę, vieną dieną jai pavyko ir du vaikai liko vieni.

Tėtis jų globoti negalėjo. Žmonės iš artimos aplinkos juos priglaudė, sesuo netrukus sulaukė pilnametystės ir išsikraustė. Tomo šiuose namuose niekas nesistengė suprasti, gal dėl to, kad patys turėjo savo didelę šeimą ir įvairiausių rūpesčių, o gal tiesiog nežinojo, kaip elgtis ir kalbėtis su dešimtmečiu, kurio mama mirė ir jo pasaulis apsivertė. Netinkamas elgesys, mokymosi sunkumai, problemos mokykloje ir namuose vis stiprėjo, niekas nesiaiškino, tik taikė bausmes ir vis griežtesnes taisykles. Po beveik 2 metų globą teko nutraukti ir berniukas apsigyveno pas kitus, bet tik laikinus globėjus.

Tomas į šiuos namus atėjo su dar didesne, nuo visų paslėpta žaizda ir skausmu, todėl jautėsi piktas, nesaugus, nusistatęs prieš visus, kad tik galėtų apginti tai, kas dar liko jame. Nauja mokykla, aplinka, žmonės, taisyklės ir reikalavimai, ar galit įsivaizduoti šioje situacijoje save, ką darytumėt, kaip jaustumėtės, kaip išgyventumėt. Su nuoširdžiu globėjos rūpesčiu, sugebėjimu išbūti, paklausti ir suprasti, Tomas mažais žingsneliais prisitaikė ir namuose jautėsi saugesnis, tačiau nauja mokykla nebuvo saugi vieta. Dėl to, kad skausmas ir patirtys niekur nedingo, mamos ilgesys, neišverktos ašaros, išgyventa neteisybė, nepasitikėjimas –  gyveno Tomo viduje ir kasdien jį griaužė. Mokykloje reikėjo būti kaip visi, laikytis taisyklių, mokytis, tinkamai elgtis, o kaip tai padaryti jeigu 12 metų to nebuvo, nes vaikystėje niekas nepuoselėjo mokymosi svarbos, neaiškino, dėl ko reikia laikytis taisyklių, kaip tinkamai bendrauti ir reikšti savo emocijas. Taigi Tomas toliau elgėsi pagal savo susikurtą pasaulio suvokimą, prieš visus vaidino kietą ir nerūpestingą paauglį, priešinosi reikalavimams, rūkė ir nesimokė, kad tik kas nors jį priimtų į bendraamžių tarpą, kur galėtų jaustis pritapęs, nes kitokių būdų nežinojo ir nesuprato, kaip jų pasiekti.

Vieną dieną, kai Tomui buvo beveik 14 metų, atsirado moteris, kuri nusprendė tapti Tomo globėja. Stebėtinai greitai tarp Tomo ir globėjos užsimezgė artimas ryšys. Jis norėjo kuo greičiau persikraustyti į naujus, dabar jau nuolatinius namus, tačiau reikėjo pabaigti mokslo metus, neigiamų įvertinimų buvo daug, reikėjo juos išsitaisyti ir pradėti naują pradžią, kitoje vietoje ir kitoje mokykloje. Nežinau iš kur pas Tomą atsirado tos stiprybės ir jis tai padarė, išsitaisė visus pažymius, lankė pamokas, ruošė net namų darbus ir kartais užsidėdavo uniformą. Gal suvokimas, kad dabar baigsis nežinomybė dėl gyvenamos vietos laikinumo, laikinos globėjos indėlis ir kitokio gyvenimo parodymas, naujos globėjos spinduliuojamas pasitikėjimas ir saugumas, nuolat kartojant „aš tave suprantu ir mes kartu tai įveiksim, būsiu šalia ir tave ginsiu, nes man esi svarbus“. Paprastas ir nuoširdus rūpestis buvo Tomo gijimo pradžia, suvokimo, kad yra žmogus, kuris besąlygiškai manimi rūpinsis ir palaikys, mane tokį visą NETOBULĄ.

Radviliškio socialinių paslaugų centro Globos centro psichologė Rūta Repšienė