Istorija. Faktai ir skaičiai

RADVILIŠKIO ISTORIJOS PUSLAPIUS PASKLAIDŽIUS

Išgirdę Radviliškio miesto vardą, daugelis pirmiausia pagalvoja apie geležinkelį. Radviliškio geležinkelio mazgas yra vienas stambiausių ir seniausių Lietuvoje. Geležinkelio stotis Radviliškyje pradėjo veikti 1871 m. rugsėjo 4 d. Būtent geležinkelio dėka šis miestas išaugo ir sustiprėjo. Juk ne veltui Radviliškio miesto herbe yra vaizduojamas kylantis ir šviesą skleidžiantis žirgas, reiškiantis susisiekimą, judėjimą ir miesto klestėjimą. Tačiau Radviliškio miesto ir rajono istorija prasideda daug anksčiau nei nutiesta geležinkelio linija. Radviliškio kraštas mena ir priešistorinius laikus, tad apie viską nuo pradžių...

Dabartinėje Radviliškio rajono teritorijoje žmonės gyveno dar iki Kristaus gimimo. Piliakalniai, pilkapiai ir senieji archeologijos radiniai liudija, kad šiame krašte gyvenimas virė dar I tūkstantmetyje prieš Kristų. Tačiau manoma, kad gyvenvietė dabartinio Radviliškio miesto vietoje įsikūrė gerokai vėliau – XV amžiaus pabaigoje ar pačioje XVI amžiaus pradžioje. Manoma, kad tik tada atsiradusi gyvenvietė galėjo spėti taip išaugti ir tapti tokia svarbi, kad būtų įtraukta į 1529–1567 metų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų sąrašą, kuriame pirmą kartą paminėtas Radviliškis. 1567 rugsėjo 2 dienos sąraše nurodyta, kad Radviliškis privalo į valdovo iždą sumokėti 10 kapų grašių. Tai, lyginant su kitoms vietovėms nustatytais mokesčiais, leidžia manyti, kad Radviliškis tuomet buvo vienas iš mažesnių (bet ne mažiausias) miestelių Lietuvoje, valdovo žemėse.

Radviliškio miesto pavadinimas dažniausiai siejamas su Radvilomis. Istorijos tyrinėtojai tvirtina, kad paprastai savo vardu steigiamą miestelį pavadindavo jo savininkai. Tokia Radviliškio vardo kilmės teorija kelia abejonių. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Šiaulių valsčių, kuriam priklausė ir Radviliškis, paskyrė valdyti Vilniaus vaivadą ir LDK kanclerį Mikalojų Kristupą Radvilą. Radvilų giminė Radviliškį valdė apie 100 metų su pertraukomis, tačiau miestas niekada nebuvo jų nuosavybė.

Bėgant metams Radviliškis augo. 1597-aisiais mieste pastatyta katalikų bažnyčia, įkurta pirmoji parapinė mokykla, kiek vėliau – evangelikų liuteronų namai. 1613-aisiais Radviliškis jau buvo pažymėtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje. XVII amžiaus pradžioje mieste gyveno apie 300 žmonių.

1649 metų pabaigoje ar 1650-aisiais Radviliškį nuniokojo gaisras. Manoma, kad tada sudegė apie 80 procentų visų pastatų, tačiau miestas gana greit, apie 1657 metus, buvo atstatytas. Ilgainiui čia jau stovėjo daug mūrinių namų, grįstos gatvės buvo apsodintos medžiais.

Istoriniuose šaltiniuose, spaudos leidiniuose minima, kad XVII amžiaus pabaigoje buvęs ir priemiestis, o keliai per Radviliškį vedė į Vilnių, Pakruojį, Šiaulius, Joniškį, Šiaulėnus. Tuo metu miestas turėjęs 5–6 gatves, vedusias iš kvadratinės aikštės kampų, o jo teritorija, be daržų, valakų, kluoninių margų, užėmė 5–7 hektarus. 1687 metais Lenkijos ir Lietuvos karalius Jonas Sobieskis Radviliškiui suteikė turgaus privilegiją, nors turgus čia vykdavo jau ir anksčiau.

Skaudžios Radviliškiui buvo 1700–1721 m. Šiaurės karo su švedais pasekmės: miestas buvo sudegintas. Jo neaplenkė ir šalyje siautėjęs badas, maras. Istorikai nurodo, kad 1710 metais Radviliškyje neliko nė vieno gyventojo – visi išmirė.

Nelengvai sekėsi miestui atsigauti, pakilti iš tokios tragiškos būklės. Radviliškis, nors tradiciškai vadintas miestu, dar ir XVIII amžiaus viduryje labiau buvo panašus į vargingą miestelį ar stambesnį kaimą.

Ilgainiui Šiaulių ekonomijoje kilęs badas, krašte įsiplieskęs T. Kosčiuškos sukilimas, šalį nualinę Napoleono kariuomenės žygiai bei 1831 ir 1863 metų sukilimai lėmė, kad besiformavusios naujos ekonominės-politinės sąlygos iš karto netapo stimulu ryškiai Radviliškio raidai.

Miestą vis alindavo ir pasikartodavę gaisrai. Antai 1805 metais kilusiame gaisre sudegė 11 valstiečių namų, karčema. 1858-aisiais – grafo Zubovo karčema, 14 gyvenamųjų namų, 37 ūkiniai pastatai. 1868-aisiais – bažnyčia, klebonija, špitolė, daboklė, prieglauda ir 41 savininko gyvenamieji namai. 1878-aisiais kilo net du gaisrai, sunaikinę 10 namų ir svirnų, tiek pat daržinių bei tvartų. 1890-aisiais sudegė 137 namai, 172 negyvenamieji pastatai, 250 šeimynų liko be pastogės...

Tyrinėtojų duomenimis, Radviliškis smarkiau augti pradėjo po 1868-1870 metų, kai pro miestą buvo nutiestas Liepojos-Romno geležinkelis. Tada pastatytos remonto dirbtuvės, daugėjo geležinkelio darbininkų, kitų gyventojų, sodybų. 1870 metais iškilo nauja Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia, nes ankstesnis gaisras sudegino buvusiąją, ištirpdė net jos varpus, pavyko išgelbėti tik didįjį altorių, bažnyčią puošusį ir stebuklingu laikytą Čenstakovos Dievo Motinos paveikslą bei šoniniame altoriuje buvusį Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslą.

1870 metais mieste atsirado ir stačiatikių cerkvė, veikė dvi rusų mokyklos. Nepaisant tuometinės Rusijos caro valdžios, jai atstovavusių rusų mokytojų bei valdininkų pastangų rusinti miestą, jis spaudos draudimo ir vėlesniais metais buvo nemažas lietuviškojo žodžio skleidimo, informacijos centras. Čia slaptą veiklą vykdė knygnešiai V. ir R. Žirgulevičiai, kunigas St. Sarapinas, A. Abromavičius, kiti. 1901 metais suorganizuotas pirmasis lietuviškas vakaras. 1908-aisiais Radviliškyje suvaidinta Keturakio „Amerika pirtyje“, 1912-1914-aisiais – pjesė „Genovaitė“ ir kiti lietuviški vaidinimai, parodyta operetė „Kaminkrėtys ir malūninkas“.

1917 metais pradėjo veikti lietuviška mokykla, į kurią kiek vėliau atkeltas mokytojas R. Krištopaitis rado 25 mokinius.

1904 metais Radviliškis turėjo apie 6000 gyventojų, akmenimis grįstas gatves. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą tai buvo gerokai išaugęs Šiaulių apskrities valsčiaus centras.

Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, mieste suorganizuota lietuviška savivaldybė, vietinė ginkluota apsauga. Tačiau 1919-ųjų sausį miestą užėmė raudonarmiečiai, o tų pačių metų spalį įsiveržė bermontininkai. Prasidėjęs puolimas prieš juos žinomas kaip Radviliškio arba Šiaulių operacija. Mūšių metu miestas kelis kartus ėjo iš vienų rankų į kitas. Smarkiausios kovos vyko dabartinės Maironio gatvės gale ir prie malūno, kuriame buvo įsitvirtinę priešai. 1919 m. lapkričio 22-ąją Lietuvos savanoriai užėmė Radviliškio dvarą, vėliau – ir malūną. Kautynėse prie Radviliškio žuvo 11 Lietuvos karių, apie 30 buvo sužeista. Tų metų spalio 15-ąją čia savo gyvybes Tėvynės laisvei paaukojo ir du jaunieji šio krašto didvyriai savanoriai – G. Sakalauskas ir J. Jaraminas. Jiems atminti 1930 metais pastatytas paminklas, vėliau jų vardu pavadintos gatvės. Lietuvai ir jos kariuomenei lemtingų kautynių pergalės garbei mūšių vietoje iškilo koplytstulpis, miesto centre – kraštiečio skulptoriaus P. Mazūro sukurtas paminklas.

Nepriklausomybės laikotarpiu Radviliškis buvo valsčiaus centras, priklausęs Šiaulių apskričiai. 1924-aisiais jam suteiktos miesto teisės. Išrinkta miesto savivaldybės taryba, kurią sudarė 20 atstovų. Pirmuoju burmistru tapo J. Mažulis. Pradėtos tvarkyti Radviliškio gatvės, tiesti šaligatviai. Miestas virto nemažu geležinkelio mazgu, daugelis gyventojų dirbo garvežių depe, stotyje. Mieste pastatyti Vytauto Didžiojo paminklas, šaulių namai su sale, kiti pastatai. Geležinkelininkų iniciatyva atidaryta progimnazija, vėliau išaugusi į gimnaziją. Veiklą atgaivino Blaivybės draugijos skyrius, įsikūrė Šv. Kazimiero knygynas, geležinkelininkų mokslo platinimo draugija „Viltis“, veikė įvairios visuomeninės organizacijos bei judėjimai. Miestas turėjo meno kuopą su choru, dramos, šaulių bei pavasarininkų scenos mėgėjų būrelius, jaunalietuvių, „Aro“, „Vėtros“, „Žiežirbos“ sporto klubus. 1937-aisiais atidaryta Valstybinė biblioteka. 1925 metais pasirodė laikraštis „Radviliškio naujienos“, po septynerių metų – „Šiaurės žvaigždė“. Čia veikė apylinkės teismas, notariatas, policijos nuovada, ugniagesių komanda, dvi vaistinės, senelių prieglauda, geležinkelio dirbtuvės, stiklo fabrikas nedidelis krakmolo fabrikėlis, ketaus liejykla, puodų, odų apdirbimo, amatų dirbtuvės, pirmasis Lietuvoje J. Feliaurerio motorų fabrikas, dvi lentpjūvės, 8 malūnai, pieninė, skerdykla, kooperatyvas, parduotuvės ir kitos įstaigos, pradėtas eksploatuoti durpynas.         

Buvo katalikų (jų bažnyčiai 1939 nulietas 1579 kilogramus svėręs varpas, kurį padovanojo J. Tamošaitis), evangelikų reformatų, liuteronų parapijos, žydų bendruomenė su sinagoga. Gyventojų skaičius 1939 metais siekė apie 7000.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje tarybinė armija okupavo Radviliškį, prasidėjo areštai, tremtys, žudynės. Vien 1941-ųjų birželį į Sibirą išvežta apie 30 radviliškiečių šeimų. Vokiečių okupacijos metais išžudyti kone visi Radviliškio žydai, 1944 metų liepos 22-ąją vokiečių pagalbinei karo tarnybai prievarta išgabenta beveik 100 jaunų vyrų.

Pokario metais Radviliškio apylinkėse, kaip ir kitose rajono vietovėse, veikė partizanai. Minaičių kaime ūkininko Stanislovo Mikniaus sodyboje įrengtame bunkeryje nuo 1948 m. spalio iki 14949 m. pavasario veikė Prisikėlimo apygardos štabas. 1949 m. vasario mėn. čia vyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), sudaryta jo vadovybė ir paskelbta LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija. Šis dokumentas tapo teisiniu ir politiniu Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindu, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį ir įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. 2010 m. lapkričio 22 d. Miknių sodyboje atidengtas Memorialas Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo, jo metu įkurto LLKS, 1949 m. vasario 16d. paskelbtos LLKS Tarybos deklaracijos ir šios deklaracijos signatarų atminimui. Paminklo autorius – skulptorius Jonas Jagėla. 2010 m. atkurta Klėtis ir joje buvęs bunkeris, klėtyje įrengta ekspozicija.

Panaikinus apskritis, 1950-aisiais Radviliškis tapo rajono centru. Ilgainiui – ir didžiuliu Pabaltijo geležinkelio mazgu, per kurį riedėjo traukiniai į Adlerį, Lvovą, Simferopolį bei kitus tolimus tuometinės SSSR miestus. Iškilo naujų pastatų, ypač daug radviliškiečių bei atvykusių rusų tautybės žmonių darbavosi geležinkelio padaliniuose. Veiklą plėtojo stiklo fabrikas, statybinių medžiagų, autoremonto dirbtuvės, lentpjūvė, tekstilės-galanterijos įmonė, du malūnai, pieninė. Stambiausia įmone tapo Žemės ūkio mašinų gamykla, net į užsienį savo produkciją eksportavo raštinės reikmenų įmonė „Beržas“, atsidarė Šiaulių trikotažo fabriko „Verpstas“ Radviliškio cechas. Plėtėsi švietimo, kultūros įstaigų tinklas. Mieste pastatyti nauji Kultūros rūmai, dvi naujos vidurinės mokyklos, kiti reikalingi objektai.

1988-aisiais šalyje prasidėjus Atgimimui, Vilniuje sudarytoje Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo ir Radviliškio kraštiečių. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė įsisteigė ir Radviliškyje. Nepriklausomybės atkūrimo metais radviliškiečiai gana aktyviai dalyvavo politiniame, visuomeniniame, kultūriniame gyvenime. Jie buvo tarp Aukščiausiosios Tarybos, televizijos bokšto gynėjų, Baltijos kelio, sostinėje vykusių akcijų, mitingų dalyvių, atmintinose vietose statė kryžius, paminklinius akmenis. Radviliškio kapinėse perlaidoti rezistentai, žuvę pokario metais, prie bažnyčios pašventinti trys kryžiai, įrengtas simbolinis Kančios ir skausmo takas, skirtas tremtiniams ir laisvės gynėjams.

Šiandien Radviliškis – išaugęs, vis gražėjantis, besiplečiantis miestas. Tai simbolizuoja jo herbe (sukūrė L. Ramonienė) pavaizduotas kylantis, šviesą skleidžiantis žirgas. Miestas įsikūręs patogioje geografinėje padėtyje, užima daugiau kaip 1730 hektarų plotą ir turi per 19700 gyventojų. Per miestą driekiasi svarbi automagistralė. Ypač stambus geležinkelio mazgas Radviliškiui pelnė geležinkelininkų sostinės vardą. Iškilo naujos gyvenamųjų namų zonos, istorinės atminties bei dekoratyviniai akcentai. Šiandieninis miestas nestokoja naujų plėtros idėjų bei projektų, vis toliau nusidriekia jo bičiulystės, europinio bendradarbiavimo maršrutai. Toks beveik neatpažįstamai pasikeitęs mūsų senasis miestas. Daugiau kaip prieš šimtmetį čionykščių žmonių mėgtos dainos žodžiai „Radviliškis – gražus miestas, negal apsakyti...“  miestui tebetinka ir dabar.